Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas
IV. Kriminologinės teorijos: prasmė, reikšmė, empirinis patikimumas ir praktinis pritaikomumas.

Balandžio 20 d. paskaitai reikia perskaityti:
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Balandžio 20 d. paskaitai reikia perskaityti: Mertonas A. Socialinė struktūra ir anomija // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1997 (1), p Žr.: Arba: → Mokslas → Žurnalai → Sociologija. Mintis ir veiksmas → Archyvas →

Kriminalinė etiologija – kriminologinės teorijos
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Kriminalinė etiologija – kriminologinės teorijos Kriminologinė teorija – tam tikra teorinė pozicija, žinių, teiginių visuma, kuria remiantis aiškinamas nusikalstamo elgesio reiškinys. Graikų kalboje “theoria” reiškia “tyrimas”. Tai - tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma. Tradiciškai visos kriminologinės teorijos skirstomos į: antropologines-biologines, psichologines, socialines-psichologines ir sociologines teorijas. Pirmosios dvi – tik pozityvistinės, kitose dvejose galima išskirti pozityvistines, konstrukcionistines ir kritines kriminologines teorijas (tiksliau – kai kada – tik jų kritiką).

Pagrindiniai klasikinės kriminologijos mokyklos (?) kūrėjai: Čezarė Bekarija ( ); Džeremis Bentamas ( ), Anzelmas von Feuerbachas ( ) Svarbiausios (kriminologijos) klasikinės mokyklos atstovų mintys galėtų būti apibūdintos taip: socialinės sąlygos veda prie nuo normos nukrypstančio elgesio, net jei šios mokyklos radimosi pradžioje apie tokio elgesio priežastis ir atsakomybę buvo mąstoma metafiziškai (per religijos prizmę); kiekvienas gali elgtis nukrypstamai nuo normos, todėl teorinės analizės objektu yra ne nusikaltėlis (jis gali būti pakeičiamas kitu), bet veika;

ši mokykla laikytina reaktyvia ir mažai pagrįsta etiologiškai;
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas pagrindiniu interesu yra visuomenės ir nusikaltėlio santykis – bausmių proporcingumas ir jų santykio su socialiniu veikos žalingumu klausimas, visuomenės reakcija į tam tikrą elgesį taikant bausmes, jas taikančių institucijų valdžios (galios) aspektai ir pan.; ši mokykla laikytina reaktyvia ir mažai pagrįsta etiologiškai; pastebima jos giminystė su XX a. išvystyta stigmatizacijos (labeling aproach) teorija – abi jos individualių priežasčių analizę nelaikė būtina, akcentavo socialiniu susitarimu grindžiamą ir primestinai apibrėžtą nukrypimą nuo normos, taip pat atmetė negatyvų nuo normos nukrypstančio asmens vertinimą (kategorišką pasmerkimą) (Lamnek, 1999; 67).

Pozityvistinė kriminologija
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Pozityvistinė kriminologija XIX a. įsivyravus pozityvistiniam moksliniam metodui, atsiranda naujos kriminologinės idėjos. Pozityvizmo pradininku laikomas Ogiustas Komtas ( ), žinomas jo posakis: “Žinoti, kad būtų galima numatyti ir užvaldyti”. Pagrindinis pozityvistinės kriminologijos uždavinys – paaiškinti nusikalstamumo kilmę, atskleisti jo priežastis. Didžiausias dėmesys skiriamas objektyvioms nusikalstamumo priežastims, nusikaltimų užkardymui per poveikį socialinėms sąlygoms ir pačiam nusikaltėliui. Atsisakyta klasikinės kriminologijos idėjų apie laisvą žmogaus valią, jo sugebėjimą pasirinkti ir vidinę laisvę. Žmogaus elgesį lemia daugybė fizinių (kūniškų), psichinių ir socialinių veiksnių, kurių žmogus kontroliuoti negali.

Pozityvistinės kriminologijos kryptys:
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Pozityvistinės kriminologijos kryptys: Išskiriamos pagal tai, kur buvo ieškoma pagrindinių nusikalstamumo priežasčių: Antropologinių (biologinių) teorijų šaka – ieškojusi (ir tebeieškanti) priežasčių pačioje žmogaus prigimtyje. Sociologinių teorijų šaka – ieškojusi priežasčių visuomenėje.

V. Senosios ir naujosios biologinės teorijos
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas V. Senosios ir naujosios biologinės teorijos

Antropologinė (biologinė) kryptis
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Antropologinė (biologinė) kryptis Čezarė Lombrozo (1835–1909) Tradiciškai laikomas kriminologijos mokslo tėvu, nes savo teoriją kūrė remdamasis empiriniais duomenimis ir buvo pirmasis, į nusikaltėlį pažvelgęs per sisteminių, anatominių ir antropologinių tyrimų prizmę. Jo prielaida ir pagrindinis teiginys: egzistuoja fundamentalūs skirtumai tarp “normalių žmonių” ir nusikaltėlių, ir pastaruosius galima atskirti pagal tam tikrus kūno požymius. Didžiausias dėmesys – nusikaltėlio bruožų analizei. Atliko didelės apimties biologinius ir medicininius tyrimus: - apklausė apie nusikaltėlių ir ne nusikaltėlių; - ištyrė apie kaukolių.

Čezarė Lombrozo ilgą laiką dirbo gydytoju įkalinimo įstaigoje. Apie savo tyrimų pradžią jis rašė: „Staiga, vieną rūškaną gruodžio rytą, aš ant nusikaltėlio kaukolės aptikau keletą anomalijų, panašių į tas, kurias turi primityvesni stuburiniai. Išvydus šiuos keistus nukrypimus, lyg ryški šviesa būtų nušvietusi tamsią lygumą iki pat horizonto, aš supratau, kad nusikaltėlių esmės ir kilmės problema man buvo išspręsta – nusikaltėliu gimstama“.

Nusikaltėlis – ypatingas žmogus, besiskiriantis nuo kitų, dažnai jis labiau ligonis nei nusikaltėlis. Todėl iš pradžių siūlė teismus pakeisti psichiatrų komisijomis. Nusikaltėliu gimstama, bet ne tampama, jį auklėti yra beprasmiška, jis pagal savo požymius gali būti išskirtas iš kitų žmonių ir turi būti arba izoliuotas, arba sunaikintas. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Nusikaltėliai – žmonijos regreso pasekmė. Nusikaltėliai pasižymi tam tikrais išskirtiniais biologiniais bruožais, kūno ypatybėmis, pvz. kaukolės forma, rankų ilgiu, gausiu plaukuotumu ir t.t. Ir pagal jas net buvo bandoma nustatyti, kokį nusikaltimą asmuo padarys: nužudymą, išžaginimą, vagystę ar kitą.

Iš C. Lombroso. Criminal Man.

Iš Schwind H.-D. Kriminologie. Eine praxisorientierte Einführung mit Beispielen. 14. Aufl. Heidelberg, 2004, S. 88.

Beveik visų nusikaltėlių atlėpusios ausys, ploni plaukai, retos barzdos, aiškiai išreikštas sinusas, atsikišęs smakras ir platūs skruostikauliai. Dumollardo, prievartautojo ir žudiko, buvo deformuota viršutinė lūpa ir labai ploni, juodi plaukai. Apskritai vagys pasižymi savo išraiškingu veidu ir rankų vikrumu, mažomis, klaidžiojančiomis, dažniausiai įžambios formos akimis, tankiais ir artimais antakiais, deformuota arba sutraiškyta nosimi, reta barzda bei plaukais, nuotakiomis kaktomis. Kaip ir prievartautojų, jų dažnai yra atlėpusios ausys. Tačiau prievartautojų beveik visada yra blizgančios akys, švelnūs bruožai, išpūstos lūpos ir akių vokai. Dauguma jų yra silpni, o kai kurie – kuproti. Žmogžudžių yra šaltas stiklinis žvilgsnis ir akys, kurios kartais pasruvusios krauju ir aptrauktos plėvelė; nosis dažniausiai vanagiška ir visada didelė; smakras stiprus, skruostikauliai platūs; jų plaukai tamsūs, vešlūs ir garbanoti. Jų barzdos skurdžios, jų iltiniai dantys gerai išsivystę, lūpos siauros. Dažnai jų veidai yra susitraukę, matyti dantys. Tarp beveik visų padegėjų aš aptikau odos minkštumą. Beveik vaikišką išraišką ir gausybę moteriško tipo plonų tiesių plaukų. Vienas ypač kurioziškas pavyzdys – Pesaras, žinomas kaip „moteris“ savo išvaizda ir elgesiu buvo tikra moteris. Č. Lombrozo pateikė statistiką į kurią įtraukė 390 nusikaltėlių iš Emilijos Marchesės ir Pietų Italijos regionų, pavyzdžiui: 28 proc. nusikaltėlių ausys buvo atlėpusios, bet ši proporcija keičiasi priklausomai nuo regionų. 9 proc. visų nusikaltėlių ausys yra labai ilgos. Žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2008, p. 40–41.

Kaukolės anomalijos Nusikaltėliams būdinga kaukolė primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukoles Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo smegenis

Atavizmo teorija Atavizmas – gana retai pasitaikantis reiškinys, kai atskiri individai turi požymių, būdingų mūsų laukiniams protėviams Pasak Č. Lombrozo, nusikaltėlio asmenybei būdingi atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno plaukuotumas per ankstyvas nuplikimas netaisyklingas dantų išsidėstymas žvairumas veido asimetrija

Č. Lombrozo teorijos kritika:
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Č. Lombrozo teorijos kritika: buvo įrodyta, kad netgi paties Č. Lombrozo surinkta medžiaga nepagrindžia jo padarytų apibendrinimų bei išvadų; jis neatkreipė dėmesio į segregacijos efektą – nusikaltėlį sutapatindamas su nusikaltėliu, esančiu kalėjime. Daugelis požymių, kuriuos jis atrado kaliniuose ir interpretavo kaip nusikaltimų priežastis, tebuvo segregacijos proceso padariniai; tokia teorija tiesiog yra neobjektyvi ir labai pavojinga...

Šiuolaikinė biologinė kriminologija, pavyzdžiui:
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Šiuolaikinė biologinė kriminologija, pavyzdžiui: neurobiologiniai smegenų tyrimai

„Biologiniai nusikaltimų aiškinimai turi savotiško žavesio. Šį žavesį sukelia mūsų išankstinio nusistatymo, kurį mes visi nešiojamės savyje ir iš kurio taip sunku išsilaisvinti, iš serijos ‚Juk ir aš seniai taip galvojau!‘, tariamas mokslinis pagrindimas. Šis išankstinis nusistatymas remiasi įgimto nusikaltėlio asmenybės išskirtinumo prielaida, prieš kurią nėra jokių priemonių gerai iškultivuotame mūsų visuomenės darže ir kuri paneigia bet kokias intensyvesnes nusikaltėlių socializacijos ir (re)integracijos pastangas. <...> Antropologiniai nusikaltimų aiškinimai sustiprina trumparegiškas buitiškas prielaidas, pagal kurias iš svetimų, keistų ir tikėtinai neišsilavinusių žmonių tiesiog galima laukti bet ko, ir baisiausiai stebimasi, kai kažką panašaus padaro ‚vienas iš tokių, kaip mes‘. Tai skatina tik tariamai žmogaus orumą gerbiantį įsivaizdavimą, kad nusikaltimas yra aplinkybė, kurią galima pašalinti tik įkalinant ar sunaikinant nusikaltusį asmenį“ (Kunz, 2004; 94).

VI. Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla ir anomijos teorija.
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas VI. Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla ir anomijos teorija.

Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (I):
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (I): 1831 m. liepos 9 d. (taigi tuomet, kai būsimieji garsūs italų kriminaliniai antropologai dar nebuvo gimę) belgų Karališkosios mokslų akademijos posėdyje, vykusiame Briuselyje, pranešimą skaitė akademijos narys, astronomas ir matematikas Adolfas Ketlė (1796–1874), pareiškė, kad „mes iš anksto galime numatyti, kiek individų susišildys rankas savo bendrapiliečių kraujyje, kiek žmonių taps plėšikais, kiek jų taps nuodytojais, beveik lygiai taip pat, kaip mes iš anksto galime paskaičiuoti, kiek žmonių gims ir kiek jų mirs... Čia prieš mūsų akis yra sąskaita, pagal kurią mes mokame siaubingai reguliariai – mes mokame kalėjimais, grandinėmis ir kartuvėmis“.

Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (II):
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (II): Gabrielis Tardas (1843–1904): „Galbūt nusikaltėliu ir gimstama, bet be abejonės juo tampama“. “Juo tampama pamėgdžiojant kitus, dėl to „kiekvienas yra kaltas, tik ne pats nusikaltėlis” „Jeigu nusikalstamumo medis kada nors iš mūsų visuomenės galėtų būti išrautas su visomis šaknimis ir šaknelėmis, tai vietoj jo liktų didžiulė praraja“

Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (III):
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (III): Emilis Durkheimas (1858–1917), Sociologijos metodo taisyklės, Vilnius: Vaga, p. 79–81. „Nusikaltimą priskirti prie normalių sociologijos reiškinių – tai ne tik pripažinti jį neišvengiamu, nors ir apgailėtinu dalyku, sukeltu nepataisomo žmonių sugedimo; tai tvirtinti, kad jis – visuomenės sveikatos veiksnys, kiekvienos sveikos visuomenės sudedamoji dalis. <...> Įsivaizduokite šventųjų bendruomenę, pavyzdinį, tobulą vienuolyną. Nusikaltimai tiesiogine prasme čia bus nežinomi, bet nusidėjimai, paprastiems žmonėms dovanotini, čia sukels tokį patį skandalą, kaip įprastas nusikaltimas papiktina paprastą žmogų. Jeigu ši bendruomenė turi galią teisti ir bausti, ji palaikys tuos veiksmus nusikalstamais ir atitinkamai į juos reaguos. <...> Taigi nusikaltimas būtinas, jis susijęs su pagrindinėmis bet kurio socialinio gyvenimo sąlygomis ir jau vien todėl naudingas, kad sąlygos, su kuriomis jis susijęs, savo ruožtu būtinos normaliai moralės ir teisės evoliucijai“.

Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (IV):
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Kriminalinė-sociologinė prancūzų mokykla (IV): Emilis Durkheimas: Visuomenei reikia deviacijų, nes jos atlieka dvi svarbias funkcijas: pirmiausia, adaptyviąją funkciją – visuomenei pateikia naujas idėjas bei iššūkius, jos tampa naujinimo jėga ir sužadina kaitą; antra, deviacijos skatina palaikyti ribą, skiriančią „gerą“ ir „blogą“ elgseną visuomenėje – įvykęs nusikaltimas gali sukelti kolektyvinį atsaką, kuris sustiprintų grupės solidarumą ir išgrynintų socialines normas. Tuomet, kai socialinių normų nebepaisoma (kolektyvinė tvarka sugriaunama arba sutrikdoma), žmogiškieji poreikiai ima viršų ir atsiduriama anomijos būsenoje. Tai – toks socialinis reiškinys, kai individai neturi aiškių kriterijų tinkamam ir priimtinam elgesiui nustatyti, nebelieka orientyrų, todėl sutrinka dorovinis reguliavimas, formuojasi dorovinis vakuumas.

Anomijos teorija Pirmasis “anomijos” sąvoką pavartojo Emilis Durkheimas 1897 m. knygoje “Savižudybė”. Pagrindinė ir itin svarbi jo mintis buvo ta, kad socialinius reiškinius galima paaiškinti tik per socialines įžvalgas, o ne per biologinius ar psichologinius fenomenus. “Anomija” – tai vidinės tuštumos jausmas, vidinių normų, vertybių, taisyklių nebuvimas. E. Durkheimas šią sąvoką naudojo socialinės dezintegracijos apraiškoms paaiškinti, ypatingai bedarbystei (1893 m.). Jos atsiradimas siejamas su darbo pasidalijimu, kuris mažina solidarumą (būdingą primityvioms visuomenėms) ir lemia bendrų ryšių, lūkesčių ir taisyklių, kuriomis vadovautųsi visuomenė, nebuvimą.

Vėliau E. Durkheimas dar labiau modifikavo šią savo mintį. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogus neturi jokių natūralių apribojimų jo poreikiams, jis faktiškai visuomet yra nepasitenkinimo būsenoje, jo norai visuomet viršija galimybes. Tam, kad išsivaduotų iš šios kankinančios būsenos, jis turi savo norus pritaikyti prie realių savo galimybių, kas įmanoma tik pasiremiant tam tikra išorine moraline jėga (pripažintu autoritetu, skirtingai nuo grynai neveiksmingos prievartos). [Čia galima įžvelgti paralelių su Z. Freudo psichoanalizės teorija, kurioje tas pats modelis taikomas žmogaus seksualiniams poreikiams, suformuojant “super-ego”]

Tokiu vieninteliu autoritetu yra visuomenė, teigia E. Durkheimas. Ji yra moralinė jėga, kuriai paklūsta atskiri individai. Jei visuomenė pergyvena skausmingą krizę, esminius pasikeitimus, ji faktiškai tampa neveiksminga, tampa nebeaišku, kas galima, o ko ne, kas yra teisinga, o kas ne, kokie reikalavimai ir viltys yra teisėtos, o kokios ne (pvz., ekonominių sukrėtimų, ekologinių katastrofų, karų atvejais). Nestabilūs santykiai daro įtaką socialinių normų (ne)galiojimui. E. Durkheimo nuopelnas kriminologijai yra tas, kad nusikalstamą elgesį jis vertino kaip visiškai normalų reiškinį.

Robertas Mertonas (1910–2003 ) E. Durkheimo įžvalgas pritaikė nusikalstamam elgesiui. Jis iškėlė klausimą, kaip galima būtų paaiškinti tai, kad nusikalstamas elgesys labai varijuoja skirtingose socialinėse struktūrose / sluoksniuose ir kodėl jo apraiškos ir formos tokios skirtingos? Jis teigia, jog dėl prieštaros tarp socialinių ir vertybinių struktūrų atsiranda anomija: dėl prarajos tarp teisėtai pripažintų socialinių tikslų ir turimų priemonių šiems tikslams pasiekti (pvz. teisėtai pripažįstamas socialinis tikslas yra būsto gyvenimui turėjimas).

R. Mertonas pastebėjo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenėje viešpatauja galingas pinigų fetešizavimas (kurį galima pastebėti ir Lietuvoje), potraukis pinigams, ir tuo pačiu perdėtas tikėjimas ideologija, kuri teigia, kad visi visuomenės nariai turi lygias teises kilti visuomeninės padėties laipteliais aukštyn. Tačiau yra akivaizdu, kad turimi resursai yra riboti (pavyzdžiui, mokamas mokslas, nepalanki tėvų socialinė padėtis, gabumai ir pan.). Bet kurioje visuomenėje galima pastebėti nelygiateisiškumo viešpatavimą, nepaisant visų teisinių deklaracijų. R. Mertonas ypač atkreipė dėmesį į tai, kad tradicinis nusikalstamumas (vagystės, plėšimai, sveikatos surikdymai) pasiskirsto būtent tarp žemiausių socialinių sluoksnių narių.

Siekiant įveikti šią prieštarą (įtampą), pasirenkami skirtingi veikimo būdai: Konformizmas: kultūriniai / socialiniai tikslai ir teisėtos priemonės pripažįstami, prisitaikoma prie esamos situacijos, “plaukiama pasroviui”. Pasitenkinama savo socialiniu vaidmeniu, pasirenkamos visuomenei priimtinos priemonės ir siekiama nusistovėjusių tikslų. Visa tai neturi jokios kriminologinės reikšmės. Ritualizmas: tikslai tampa nebesvarbūs, jų nebesiekiama, naudojamasi (legaliomis) priemonėmis, joms skiriama daugiausia dėmesio. Nesistengiama siekti tikslų, kuriuose kelia visuomenė (dirbamas įprastas rutininis darbas). Smulkus atsargus tarnautojas ar toks pats verslininkas, besitenkinantys kukliu atlyginimu ar nedidelėmis pajamomis ir net nebandantys siekti daugiau, yra tokios adaptacijos pavyzdžiai. Kriminologiniu požiūriu beveik nereikšminga (nors pavyzdžiu galėtų būti beatodairiškas nehumaniško įsakymo vykdymas).

Atsitraukimas: kultūriniai / socialiniai tikslai ir (teisėtos) priemonės atmetami, tipiškas pavyzdys yra pasitraukimas į socialinius paribius – dažnas alkoholio, kitų narkotikų vartojimas, valkatavimas, priklausymas sektoms. Inovacija: kultūriniai / socialiniai tikslai pripažįstami, bet jų siekiama nelegaliomis priemonėmis. Pasekmė – nusikalstamas elgesys. Individas siekia tikslų, kurių visuomenė reikalauja jo siekti, pvz., materialinių gėrybių. Tačiau šio tikslo jis siekia pažeisdamas apribojimus, kuriuos nustatė visuomenė. Maištavimas: kovojama ir su tikslais, ir su priemonėmis, siekiama pakeisti esamas struktūras, kurti kitokią visuomenę (pvz., šiam tipui priskirtinas politiškai motyvuotas nusikalstamumas, terorizmas ir pan.)

Adaptacijos tipai priemonės tikslai Konformizmas + + Ritualizmas + –
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Adaptacijos tipai priemonės tikslai Konformizmas Ritualizmas – Atsitraukimas – – Inovacija – Maištavimas – / + – / +

Anomijos teorija pabrėžė svarbų dalyką – neturtas arba galimybių nebuvimas nesukelia nusikalstamumo. Tam reikia, kad būtų prieštaravimas tarp vertybių ir realių žmogaus galimybių. Šios teorijos kritikai pastebėjo tai, kad ši teorija nepaaiškina vidutinės klasės sluoksnio asmenų nusikalstamo elgesio. Socialinių tikslų sąvoka yra per daug abstrakti. Kodėl vieni elgiasi konformistiškai, o kiti – ne?

VII. Socialinio išmokimo, socialinių ryšių teorijos.
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas VII. Socialinio išmokimo, socialinių ryšių teorijos.

Socialinio mokymosi (socializacijos) teorijos teigia, kad antisocialaus elgesio, kaip ir bet ko kitko gyvenime, yra išmokstama. Socializacija – tai procesas, kuriame žmogus išmoksta grupės, kuriai jis priklauso, normų, vertybių ir orientacijų. Tai – per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mąstymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymasis. Mokymosi procesas vyksta per stebėjimą, mėgdžiojimą, palyginimą, vengimą, bandymą ir supratimą. Jis gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Socializacijos tikslais yra intelektualių sugebėjimų ir pasitikėjimo savimi įgijimas, pasiekimų motyvacija, sąžinės formavimas, sugebėjimas ir pasirengimas produktyviam konfliktų sprendimui ir solidarumui.

Teorinės socializacijos koncepcijos išskiria skirtingus akcentus:
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Teorinės socializacijos koncepcijos išskiria skirtingus akcentus: Sociologai pabrėžia išorinius socializacijos ryšius, pavyzdžiui, ypatingas žemiausių socialinių sluoksnių arba tam tikrų subkultūrų socializacijos sąlygas. Psichologai, ypač vystymosi (raidos) psichologai, pabrėžia pažintinės kontrolės formavimąsi, akcentuojant autonomiškos moralės susiformavimą. Psichoanalitikai didžiausią dėmesį skiria instinktą slopinančiam elgesiui, ankstyvosios vaikystės seksualinio vystymosi fiksacijoms, tai pat trūkstamam vidinės kontrolės reguliavimui. Į mokymosi teorijas orientuotos koncepcijos, tiek sociologijos, tiek psichologijos ribose, pabrėžia laipsnišką elgesio stereotipų formavimąsi per apdovanojimą ir baudimą, įtraukiant ir tokius komplikuotus mokymosi procesus, kaip modelių, lūkesčių, palyginimų ir hipotezių mokymasis.

Socialinės kontrolės teorija
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Socialinės kontrolės teorija Klausia, kodėl žmonės elgiasi socialiai, konformistiškai prisitaikydami prie visuomenės? Visi yra potencialūs nusikaltėliai, tačiau įstatymus pirmiausia pažeidžia tie, kurie neturi glaudžių ryšių su kitais žmonėmis ir institucijomis. A. J. Reissas: pirmiausia svarbūs yra santykiai šeimoje. Nusikalstamas elgesys yra šeimoje vykstančių procesų padarinys – kai šeimoje vaikui nepavyksta suvokti savo socialinio vaidmens ir šį vaidmenį suderinti su jo poreikiais. Trūksta vidinių “stabdžių” ir “imuninė sistemos” nusikalstamam elgesiui. Svarbūs ir išoriniai “stabdžiai” (identitetas ir priklausomybės kažkam jausmas). Jei trūksta vienų stabdžių, nuo nusikalstamo elgesio gali sulaikyti kiti, jei trūksta abiejų, užprogramuojamas nusikalstamas kelias.

Socialinių ryšių teorija (kaip socialinės kontrolės teorijų dalis)
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Socialinių ryšių teorija (kaip socialinės kontrolės teorijų dalis) Pagal T. Hirschi svarbūs šie veiksniai (1): - prisirišimas prie reikšmingų asmenų – atskirus asmenis siejantis emocionalus ryšys, sukuriantis nuolatinį įsipareigojimą elgtis atsakingai (konformistiškai) prieš šiuos asmenis, atsižvelgti į jų norus bei lūkesčius; tai – savotiška socialinė sąžinė, kuriai formuotis ir išlikti pirmiausia svarbūs tėvai, mokykla ir bendraamžiai; šeimoje susiformuoja esminiai pagarbos kitiems žmonėms ir jų nuomonei pagrindai, gerų santykių su tėvais turinį sudaro gera tarpusavio komunikacija, kurios metu vaikas sužino jam keliamus lūkesčius bei lauktiną tėvų reakciją į jo elgesį; vaiko santykio su mokykla pobūdis turi tiesioginį ryšį su delinkventiniu elgesiu – silpnai besimokantys mokiniai menkai domisi mokykla, jos imama nemėgti, blogėja santykiai su mokytojais, rečiau lankomos pamokos, todėl jiems lieka laiko (ir) nusikalstamoms veikoms; vaiko požiūrį į mokyklą formuoja bendrasis ir subjektyvus gebėjimas mokytis (potencialūs pasiekimai ir subjektyvus paties savęs vertinimas);

Pagal T. Hirschi svarbūs šie veiksniai (2):
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Pagal T. Hirschi svarbūs šie veiksniai (2): - įsipareigojimas visuotiniams tikslams – visuotinių tikslų siekimui tarnaujantis gyvenimo planavimas, apgalvojant asmeninio elgesio padarinius, pagal siekiamus tikslus struktūruojant savo veiksmus; socialinė sąsaja atsiranda ir mąstant apie tai, ką reikėtų prarasti pasielgus kitaip (nekonformistiškai); šio įsipareigojimo turinį sudaro į visuotinai priimtiną veikimą investuotas laikas, energija ir pastangos, svarbų vaidmenį šiuo požiūriu vaidina asmens ambicijos ir viltys – žmonės orientuojasi į ilgalaikius tikslus, todėl siekia įgyti išsilavinimą, taupo pinigus, užsiima verslu, siekia pripažinimo kokioje nors srityje ir panašiai – viso to nesinori prarasti;

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Pagal T. Hirschi svarbūs šie veiksniai (3): - dalyvavimas visuotinėje veikloje – profesine veikla užsiimantiems ir savo laisvalaikį vietos, laiko ir asmenų požiūriu struktūruotai leidžiantiems asmenims nelieka laiko ir galimybių deviaciniam ar nusikalstamam elgesiui; tačiau nepakankamas asmeninis angažavimasis ir silpnas asmeninis pasiruošimas socialiai konformistiniam gyvenimui gali versti užsiimti kita veikla (taigi ir nusikalstama), kuriai reikia mažiau laiko bei energijos, kuri greitai duoda apčiuopiamą naudą;

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Pagal T. Hirschi svarbūs šie veiksniai (4): - tikėjimas socialinėmis normomis – vidinis pritarimas visuotinių vertybių sistemai harmoningai suderina asmenines vertybes su socialinėmis normomis bei vertybėmis, nekyla subkultūrinių konfliktų ar prieštaravimų.

Kuo stipriau įsišakniję šie keturi socialinių sąsajų elementai, tuo mažesnė tikimybė, jos asmuo elgsis nusikalstamai. Ir priešingai, kuo šie ryšiai silpnesni, tuo nusikalstamo elgesio tikimybė didesnė. Ši T. Hirschi sudaryta socialinių ryšių konstrukcija nepaaiškina viso nusikalstamo elgesio – juo pasižymi ir asmenys, puikiai integravęsi visuomenėje (pvz., darantys ekonominius, finansinius, korupcinius nusikaltimus). Be to, netgi ryškių socialinių sąsajų neturintys asmenys gali ir nenusikalsti. Tačiau svarbu tai, jog šių socialinių ryšių svarba iš dalies buvo įrodyta ir empiriniais tyrimais, nors koreliacija nėra didelė.

Nusikalstamumą, pasiremdamas kontrolės aspektais, aiškino ir Charles Tittle, 1995 m. kaip vieną iš „bendrųjų nusikaltimų teorijų“ pateikdamas kontrolės balanso teoriją. Ch. Tittle įžvalgos remiasi kontrolės „ratio“ sąvoka. Ji kiekviename žmoguje susiformuoja individualiai, iš santykio tarp turimos kontrolės valdžios kitiems laipsnio (autonomijos) ir paties individo kontrolės laipsnio (represijos). Tik tuomet, kai kontrolės „ratio“ subalansuota, lauktinas konformistinis elgesys, o disbalansas veda prie nusikalstamo elgesio. Kontrolės disbalansas gali atsirasti tiek dėl kontrolės pertekliaus, tiek dėl jos trūkumo. Aukštą socialinį statusą turintys asmenys dažniausiai pasižymi kontrolės pertekliumi (didelėmis kontrolės galimybėmis ir trūkstamu paklusimu kontrolei), todėl iškyla pavojus panaudoti patiriamą kontrolės perteklių savanaudiškiems tikslams. Nusikalstamumas šiuo požiūriu turi išnaudotojiškų bruožų, jis gali formuotis tiek kaip turtinių nusikaltimų kapitalas, tiek ir, pavyzdžiui, kaip smurtas namuose ar seksualinė prievarta. Žemą socialinį statusą turintys asmenys priešingai – pasižymi kontrolės deficitu, kurį lydi bejėgiškumo jausmas ir nepakankamas savęs vertinimas (menkos kontrolės galimybės ir stiprus paklusimas kontrolei).

Pasidavimas kitų kontrolei
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Kitų kontroliavimas Pasidavimas kitų kontrolei Per didelė kontrolė Kontrolės balansas Kontrolės trūkumas Deviacija

Diferencijuotų asociacijų teorija (E. Sutherland)
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Diferencijuotų asociacijų teorija (E. Sutherland) Tam tikro elgesio išmokstama per asociacinius ryšius komunikacijos procese su asmenimis, kurie pasižymi tam tikro elgesio modeliais, t.y.: 1. Nusikalstamo elgesio išmokstama, kaip ir bet kurios kitos profesijos. 2. Nusikalstamo elgesio išmokstama komunikuojant. Tai vyksta aktyviai sąveikaujant su kitais. “Asociacijos” sąvoka apibrėžia kontaktus su kitais asmenimis ir elgesio modeliais. 3. Už svarbiausią nusikalstamo elgesio išmokimo dalį atsakingi artimi asmenys: šeima, draugai, bendraamžiai. Šie intymūs ryšiai “kontroliuoja” kasdienio gyvenimo patirtis ir suteikia joms prasmę. Socialinė parama kriminaliniam elgesiui leidžia lengviau įveikti socialinę kontrolę. 4. Nusikalstamo elgesio išmokimas suponuoja: a) žinojimą apie nusikaltimų darymo techniką, kuri kartais būna paprasta, o kartais sudėtinga; b) vadovavimasis specifiniais motyvais, paskatomis, paaiškinimais ir požiūriais. 5. Specifinis vadovavimasis motyvais ir polinkiais išmokstamas teisines normas apibrėžiant kaip tinkamas arba netinkamas (pozityvias ar negatyvias). Atsiranda kultūrinis konfliktas, kuris sudaro diferencijuotos asociacijos pagrindą.

Diferencijuotų asociacijų teorija (E. Sutherland) (tęsinys)
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Diferencijuotų asociacijų teorija (E. Sutherland) (tęsinys) 6. Asmuo tampa delinkventu, nes apibrėžimai, palankūs teisės pažeidimui, nustelbia apibrėžimus, nepalankius teisės pažeidimams. Pavyzdžiui, toks pozityvus nusikalstamo elgesio apibrėžimas susiformuoja, kai draugai pasakoja, kaip lengva įsilaužti į automobilį ar gauti narkotikų. Nepalankų apibrėžimą gali formuoti draugai arba tėvai, neigiamai vertindami tokį elgesį. 7. Diferencijuotos asociacijos gali skirtis dažniu, trukme, prioritetu ir intensyvumu. Ilgesni kontaktai daro didesnę įtaką. Tai priklauso ir nuo asmens amžiaus bei kontaktų pobūdžio. Intensyvumas priklauso ir nuo grupei ar joje dalyvaujančiam asmeniui žadamo prestižo. 8. Nusikalstamo elgesio išmokimo procesas, asocijuojantis su kriminaliniais ir antikriminaliniais modeliais (angl. patterns), vyksta naudojant visus tokius pat mechanizmus kaip ir bet koks kitas išmokimo procesas. 9. Nusikalstamas elgesys, kaip bendrų poreikių ir vertybių išraiška, negali būti aiškinamas per šiuos bendrus poreikius ir vertybes, nes konvencinis, nenusikalstamas elgesys, irgi yra tų pačių bendrų poreikių ir vertybių rezultatas. Abu elgesio modelius gali skatinti tie patys stimulai ir vertybės: laimės ir pinigų, statuso siekis ir pan. Pagal: Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2008, p

Subkultūros teorija remiasi nuostata, kad didelėse, kompleksinėse socialinėse struktūrose normos, vertybės ir simboliai ne visiems šios socialinės sistemos elementams (konkrečiai – visuomenės nariams) galioja vienodai ir turi vienodą reikšmę. Egzistuoja įvairios subsistemos, besiskiriančios tuo, kad jose galioja skirtingos, diferencijuotos, savų niuansų turinčios vertybės ir normos, kurios gali sutapti su aukštesnės visumos normomis, tačiau gali ir labai skirtis. Subkultūros perima tam tikras bendras dominuojančios kultūros normas, tačiau jas skiria kitos normos ir vertybės. Subkultūros teorija grindžiama jaunimo gaujų fenomeno analize, tačiau gali būti pritaikoma ir suaugusiųjų nusikalstamo elgesio modelių formavimuisi. Subkultūra yra kolektyvinė reakcija atsiradus prisitaikymo problemoms, kurios kyla dėl nelygios padėties visuomenėje ir kurioms vyraujanti kultūra negali pasiūlyti sprendimų (A. K. Cohen).

Stigmatizacijos (ženklinimo, etikečių klijavimo teorija) atsirado 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Įdomiausia šioje teorijoje yra nusikalstamumo mokslinės perspektyvos pasikeitimas. Ši teorija teigia, kad pati visuomenė susikuria nusikaltėlius. Nusikalstamumas aiškinamas, remiantis valstybės galia konstruoti tam tikras definicijas, ir baudžiamąjį persekiojimą atliekančių kontrolės institucijų funkcijomis, taip pat visuomenės grupių reakcija į nusikalstamą elgesį. Įstatymai nenukrenta iš teisingumo dangaus, bet juos rašo žmonės, – teigia ši teorija. Jeigu sukuriamos naujos nusikaltimų sudėtys, nusikalstamumas didėja, jeigu jos panaikinamos – mažėja.

Pirminiu teoriniu pagrindu stigmatizacijos teorijai kriminologijoje atsirasti turėjo simbolinis interakcionizmas, pagal kurį žmogui suvokiama tikrovė iš esmės perduodama įvairiomis reikšmėmis ir simboliais. Šios minties pradininku laikomas amerikietis George Herbert Mead ( ), kurio pastebėjimu žmonės veikia subjektyvių interpretacijų apie save ir pasaulį pagrindu. Tik tuomet, kai jie įvairiems dalykams (žmonėms, daiktams, idėjoms) suteikia kokią nors reikšmę, susikuria sau rėmus, būtinus jų tolesnio veikimo orientacijai. „Individas, įgydamas patirtį, socialiniais simboliais susidaro savo paties sampratą (self), kuriai įtaką daro interpretacijos, jam pačiam primestos kitų“.

formuojama visuomenės galingųjų sprendimais. Šie politiniai procesai
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Stigmatizacijos teoriją trumpai galima apibūdinti šiais penkiais pagrindiniais teiginiais: ji neigia visuomenės vertybinių orientacijų konsensusą ir laiko nusikalstamą elgesį visuotinai paplitusiu arba normaliu reiškiniu; į paviršių iškylančią nusikaltimų realybę lemia nusikaltimų konstrukcija ir nusikaltėlių selekcija, kuri formuojama visuomenės galingųjų sprendimais. Šie politiniai procesai pasižymi stigmatizuojančiu primetimu. Tam, kad jie būtų sustabdyti ir nukenksminti, būtina vadovautis šiais baudžiamaisiais politiniais postulatais: nereguliavimas, dekriminalizavimas, decentralizacija, diversija ir alternatyvos laisvės atėmimo bausmei iki pat radikaliausios ne intervencijos.

„Jaunas delinkventas tampa blogu, nes jis blogu pavadinimams“.
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas F. Tannenbaumas (1893–1969): „Jaunas delinkventas tampa blogu, nes jis blogu pavadinimams“. Toliau jis pastebi: „Nusikaltėlio raidos procesas yra atitinkamos sąmonės jame ir visuomenėje žymėjimo, definavimo, identifikavimo, išskyrimo, aprašymo, iškėlimo ir pažadinimo procesas; jis tampa būtent tų charakterio bruožų, kuriais apkaltinamas nusikaltėlis, stimuliavimu, įteigimu, pabrėžimu ir sukėlimu. Individas perima jam primestą vaidmenį. Ir atrodytų visiškai nesvarbu, ar taip jį įvertina interakcijos partneriai, kurie jį nori nubausti ar resocializuoti“.

Ženklinimas (labeling) Aplinkos reakcijos ir definicijos
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Įvairios priežastys Pirminė deviacija Antrinė deviacija Ženklinimas (labeling) Aplinkos reakcijos ir definicijos Antrinės deviacijos schema

3. tolesnė pirminė deviacija, 4. griežtesnės sankcijos ir atribojimas,
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas Edwinas M. Lemertas ( ) perėmė F. Tannenbaumo sąvokas ir išskyrė pirminę bei antrinę deviaciją, kuri stigmatizacijos teorijoje laikoma svarbiausia. Edwinas M. Lemertas apibendrina savo svarstymus, kuriuose išryškėja deviacinės elgsenos, prasidedančios pirmine ir pasibaigiančios antrine deviacija, proceso pobūdis: 1. pirminė deviacija, 2. socialinės sankcijos, 3. tolesnė pirminė deviacija, 4. griežtesnės sankcijos ir atribojimas, 5. tolesnė deviacija, su galimu užgimstančiu priešiškumu ir pasipiktinimu, nukreiptu į taikančiuosius sankcijas; 6. deviacijos tolerancijos krizė, kurią išreiškia formalūs bendruomenės veiksmai, stigmatizuojantys deviantą, 7. deviacinio elgesio sustiprėjimas, kaip negatyvi reakcija į stigmatizaciją ir sankcijas, 8. galutinis devianto socialinio statuso priėmimas ir bandymas prisitaikyti prie šio vieningo vaidmens.

Pirmuoju interakcionistinės nusikalstamumo teorijos ir stigmatizacijos teorijos pagrindėju laikomas Howardas S. Beckeris (g. 1928). Jis taip aprašo savo teorinę stigmatizacijos poziciją: „Deviacinį elgesį sukuria pati visuomenė. Aš tai suprantu ne kaip įprasta manyti, kad deviacinio elgesio priežastys glūdi socialinėje deviantiškai besielgiančio asmens situacijoje ar „socialiniuose veiksniuose“, lemiančiuose jo veiksmus. Aš manau, kad socialinės grupės deviacinį elgesį sukuria nustatydamos taisykles, kurių pažeidimas sukelia deviacinį elgesį ir kad jos šias taisykles taiko tam tikriems asmenims, paženklindamos juos atstumtaisiais“ Tik dalis taisyklių pažeidėjų pritaikius atitinkamas normas pavadinami deviantais, t.y. vyksta selekcija, kurioje svarbų vaidmenį vaidina kaltininkas, auka, veikos laikas bei padariniai: „ ... ar kokia nors veika yra deviacinė, ar ne, iš dalies priklauso nuo veikos prigimties (t.y., ar ji pažeidžia kokią nors taisyklę, ar ne), iš dalies – nuo to, ką žmonės su tuo daro“. Taip pat: „ ... deviacinis elgesys nėra žmogaus atliekamo veiksmo kokybė, tačiau kitų taikomų taisyklių ir sankcijų „piktadariui“ taikymo padarinys. Deviaciniu elgesiu pasižymintis žmogus yra žmogus, kuriam toks apibūdinimas buvo sėkmingai pritaikytas; deviacinis elgesys yra elgesys, kurį žmonės tokiu pavadina“.

1. Joks elgesio modelis neturi savyje deviacinės kokybės.
Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas H. Beckerio suformuotą devianto karjeros modelį galima apibendrinti tokiais teiginiais: 1. Joks elgesio modelis neturi savyje deviacinės kokybės. 2. Deviacinį elgesį apibrėžia nustatantieji normas. 3. Deviacinio elgesio definicijos ima galioti, kai pačios normos imamos taikyti. Normos taikomos interakcijų metu. 4. Normų taikymas vyksta selektyviai, t. y. tokie patys elgesio modeliai definuojami skirtingai, priklausomai nuo situacijos bei konkrečių asmenų. 5. Selekcijos kriterijai priklauso nuo turimos galios (valdžios) 6. Paženklinimas iššaukia self-fulfilling prophecy (save išpildančios pranašystės) mechanizmų judėjimą, kuomet laukiama tokio paties elgesio, kuris definuotas ar definuojamas kaip deviacinis. Deviacinės karjeros inicijuojamos per lemiamą konformistinio elgesio galimybių redukciją, susiformavus nekonformistinio elgesio lūkesčiams.

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas

Ähnliche Präsentationen

Präsentation zum Thema: "Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas"— Präsentation transkript:

Ähnliche Präsentationen

Über Projekt

Feedback

Anmelden

Anmeldung über soziales Netzwerk:

Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas

Ähnliche Präsentationen

Präsentation zum Thema: "Kriminologijos paskaitos, dėst. Gintautas Sakalauskas"— Präsentation transkript:

Ähnliche Präsentationen

Über Projekt

Feedback